700 USD už statulėlę, 2 mln. USD aukcione: kaip veikia „Oskaro” ekonomika

Prisipažinsiu: kiekvieną kartą, kai žiūriu „Oskarų” transliaciją, pagalvoju kaip buhalteris. Kol operatoriai fiksuoja laimingųjų ašaras, aš imu ir skaičiuoju, kiek kainuoja kilimas po jų kojomis, kiek kainavo banketas ir, svarbiausia — ką iš tikrųjų rankose laiko tas vyras su peteliške ar ta mergina su pusantro milijono dolerių verte suknele (suknelė, beje, dažniausiai būna nemokama — bet apie tai vėliau).

Poryt, kovo 15 d., „Dolby” teatras Holivude priims 98-ąją „Oskarų” ceremoniją. Ir kol visi diskutuos, kas laimėjo, o kas buvo apeiti, siūlau pakalbėti apie pinigus. Be isterijos, be šventos baimės — tiesiog skaičiai, faktai ir šiek tiek istorijų apie tai, kaip gražus niekutis tapo ieškinių ir rekordinių sandorių priežastimi.

Lietuvos skaitytojams ir verslininkams „Oskarai” primena prekės ženklo galios vertę: 700 USD* (apie 2,585 Lt*) vertės statulėlė virsta milijonus vertu turtu, o tai ypač aktualu Lietuvos kino industrijai, kuri vis dažniau sulaukia tarptautinio pripažinimo ir siekia platesnės distribucijos.

Iš nuobodulio gimęs riteris

Ši istorija prasidėjo gana kasdieniškai. 1928 m. MGM dailininkas Sedrikas Gibonsas sėdėjo susirinkime. Nuobodulys, matyt, buvo nepakeliamas, nes jis paėmė ir pieštuku nupiešė riterį su kardu. Sakoma, kad prototipu tapo meksikiečių aktorius Emilijas Fernandeszas — spalvingas vyras brutalios išvaizdos. Gibonsas parodė eskizą pažįstamam skulptoriui Džordžui Stenliui, šis nulipdė figūrėlę ir pardavė ją Amerikos kino akademijai už 500 dolerių* (apie 1,846 Lt*). Tiems laikams solidi suma.

Pirmasis „Oskaras” įteiktas 1929-aisiais (nuotraukoje Daglasas Ferbanksas perduoda statulėlę aktorei Džanet Geinor). Tiesa, tada jis kukliai vadinosi „Padėkos apdovanojimu”. Jokios pompastikos, jokių intrigų. Statulėlė net neturėjo vardo — jį gavo tik 1931-aisiais. Istorikai iki šiol ginčijasi, ar tai buvo Betės Deivis vyro Harmono Oskaro Nelsono garbei, ar žurnalistui Sidniui Skolskiui tiesiog atsibodo rašyti „bevardė statulėlė” ir jis pats ją pakrikštijo. Šiaip ar taip, vardas prigijo.

Pats riteris per šimtą metų beveik nepasikeitė. Medžiagos, vis dėlto, pasikeitė. Šiandien viduje yra lydinys, vadinamas britaniu — 93% alavo, šiek tiek stibio ir vario. Išorė padengta 24 karatų auksu, sluoksnis neįtikėtinai plonas — vos 0,38 mikrono. Tai 200 kartų ploniau nei žmogaus plaukas. Riteris stovi ant juodo marmuro pagrindo, 34 centimetrų aukščio ir sveria beveik 4 kilogramus.

Čia įdomiausia dalis: kiekvienai statulėlei pagaminti prireikia trijų mėnesių. Kasmet pagaminama apie penkiasdešimt, nors įteikiama tik nuo dvidešimt penkių iki trisdešimties. Kitos laukia savo valandos nenumatytiems atvejams — balsavimo lygiosioms, papildomiems apdovanojimams arba jei kas nors netyčia numestų statulėlę prieš ceremoniją.

Dabar įsitaisykite patogiau. Vieno „Oskaro” gamybos savikaina? Apie septynis šimtus dolerių* (apie 2,585 Lt*). Taip, neperskaitėte. Mažiau nei tūkstantis. Maždaug tiek, kiek kainuoja padorus dulkių siurblys arba labai kukli vakarienė Holivudo žvaigždei.

Doleris už svajonę

1950 m. Kino meno ir mokslo akademijai nušvito. Jie suprato: jei nesustabdys prekybos statulėlėmis, „Oskaras” taps dar viena preke, keliaujančia iš aukciono į aukcioną, prarandančia visą prestižą. Taigi jie sukūrė taisyklę.

Nuo tada kiekvienas, gaunantis trokštamą riterį, pasirašo sutartį: statulėlę galima parduoti tik atgal Akademijai. Ir kaina fiksuota — vienas doleris* (apie 3.69 Lt*). Įsivaizduojate? Laimite svarbiausią savo gyvenimo apdovanojimą, o po kelerių metų, jei ištinka finansiniai sunkumai, galite grąžinti jį kaip stiklo tarą. Už dolerį.

Bet yra niuansas. Ši taisyklė taikoma tik „Oskarams”, įteiktiems po 1950-ųjų. Visi ankstesni apdovanojimai lieka apyvartoje — tiksliau, teisinėje pilkojoje zonoje, kur aistros verda.

Medžioklė riteriams: penkios istorijos

Kol Akademija neužvėrė vartų, keli spėjo praslysti. Ir kas nutiko toliau, privertų muilo operų scenaristas pavydėti.

Pirmoji istorija: „Vėjo nublokšti”

Prodiuseris Deividas Selznikas statulėlę gavo 1940-aisiais. 1999-aisiais ji išniro „Sotheby’s” aukcione su pradine 300 tūkst. kaina. Tuomet į aukciono salę įžengė Maiklas Džeksonas. Popmuzikos karalius labai troško šio trofėjaus. Jis persijungė į režimą „pinigai nesvarbu” ir nupirko riterį už daugiau nei milijoną — tiksliai 1,54 milijono dolerių* (apie 5.68 mln. Lt*). Vis dar rekordas.

Kur šis „Oskaras” šiandien? Paslaptis. Po Džeksono mirties statulėlė dingo be pėdsakų.

Antroji istorija: Magas

2003 m. Deividas Koperfildas nupirko Maiklo Kertico „Oskarą” už filmą „Kasablanka”, sumokėdamas 231,000 dolerių* (apie 852,000 Lt*). Po devynerių metų pardavė už 2 milijonus dolerių* (apie 7.38 mln. Lt*). Grynasis pelnas — beveik 1,77 milijono dolerių. Bet kuris investuotojas pavydėtų tokios grąžos.

Trečioji istorija: Orsonas Velsas ir „Pilietis Keinas”

Kai režisieriaus dukra Beatričė 2003 m. bandė parduoti tėvo „Oskarą”, Akademija pateikė ieškinį ir užblokavo pardavimą. Tačiau jauna moteris buvo atkakli. Po metų ji grįžo — ir teismas netikėtai nusprendė jos naudai. Tai buvo pirmas kartas, kai Akademija pralaimėjo. Statulėlė parduota už 862,000 dolerių* (apie 3.18 mln. Lt*).

Ketvirtoji istorija: Kolekcionierius Spilbergas

Styvenas Spilbergas jau turi daugybę savų „Oskarų”, tačiau mėgsta kolekcionuoti ir svetimus. Jis nupirko Klarko Geiblo statulėlę už 607,000 dolerių* (apie 2.24 mln. Lt*), vėliau įsigijo dvi Betės Deivis už 758,000 dolerių* (apie 2.80 mln. Lt*). Visada diplomatiškas, jis atidavė jas saugoti Akademijai — kad neerzintų teisininkų.

Verta paminėti: Spilbergas vis dar aktyvus — naujausias jo režisuotas darbas „Apreiškimo diena” pasirodys kino teatruose šių metų birželio 12 d. Filme nagrinėjama mėgstamiausia jo tema — ateiviai. Tikrai verta pamatyti!

Penktoji istorija: Godumas ne visada baudžiamas — bet kartais taip

2014 m. vyras, vardu Džozefas Tutalas, nusprendė parduoti savo dėdės „Oskarą”, įteiktą 1943 m. už filmą „Mano mergaitė Sal”. Jis pardavė už 79,000 dolerių* (apie 291,500 Lt*). Akademija padavė į teismą ir privertė jį grąžinti. Taisyklė galioja: pirmiausia pasiūlyk mums už dolerį, tada gali bandyti laimę rinkoje.

Kas voke?

Tarkime, laimite. Rankose laikote 700 dolerių vertės riterį, kurio negalite parduoti. Nuvilia? Neskubėkite. Nes be statulėlės laimėtojai — ir net pralaimėjusieji — gauna dar kai ko.

Laureatai gauna dovanų krepšelius — na, ne visai krepšelius, o paslaugų paketus. VIP kelionės, papuošalai, prabangių automobilių nuoma metams, jachtos, privatūs lėktuvai. Iš viso vertinama apie 290,000 dolerių* (apie 1.07 mln. Lt*). Pakanka, kad kiekvienas pasijustų pasaulio viršūnėje, o ne tik spindinčiu žaisliuku rankose.

Net pralaimėję nominantai gauna paguodos prizus — maždaug po 125,000 dolerių* (apie 461,000 Lt*). Tai padeda lengviau šypsotis į kameras, kai ištaria kito pavardę.

Skaičiai ant raudonojo kilimo

Dabar paskaičiuokime, kiek kainuoja pati šventė. Naudosime 2024 m. duomenis — paskutinius oficialius skaičius. Infliacija tikrai pakoregavo dalykus, bet mastas išlieka aiškus.

Bendras ceremonijos biudžetas siekia beveik 57 milijonus dolerių* (apie 210.3 mln. Lt*). Greitai išskaidykime:

• Vokai — 19,000 dolerių* (apie 70,100 Lt*). Taip, tie, kurie atidaromi scenoje. Rankų darbo, po 200 dolerių vienetas. Perteklius sunaikinamas prieš ceremoniją — saugumas.
• Raudonasis kilimas — 25,000 dolerių* (apie 92,300 Lt*). Penki šimtai pėdų kilimo, dažyto rankomis burgundiško vyno spalva. Per TV jis atrodo raudonas.
• Šampanas — 80,000–90,000 dolerių* (apie 295,000–332,000 Lt*). Pakanka pripildyti mažą vonią.
• Gubernatorių pokylis — 1,8 milijono dolerių* (apie 6.64 mln. Lt*). Pagrindinis pokylis po ceremonijos. Triufeliai, kepsniai, šokoladiniai „Oskarai” su valgomu auksu.
• Limuzinai — maždaug 1,8 milijono dolerių* (apie 6.64 mln. Lt*). Du tūkstančiai automobilių žvaigždėms visai dienai.
• Apsauga — 250,000 dolerių* (apie 923,000 Lt*). Kukliai, bet efektyvu.

Įžymybių apranga neįskaičiuota — ją apmoka prekės ženklai. Visas įvaizdis (suknelė, papuošalai, stilistai) vidutiniškai kainuoja 1,5 milijono dolerių* (apie 5.53 mln. Lt*), bet tai asmeniniai rėmimo sandoriai, ne ceremonijos biudžeto dalis.

Taip pat yra filmų reklama. Kad atkreiptų Akademijos narių dėmesį, studijos išleidžia daugiau nei 100 milijonų dolerių* (apie 369 mln. Lt*). Anksčiau jie siųsdavo fizines kopijas — išleisdavo milijonus diskams ir siuntimui. Dabar transliacija internete perėmė kontrolę: vieno filmo peržiūra kainuoja apie 20,000 dolerių* (apie 73,800 Lt*). Sutaupoma, bet vis tiek brangu.

Esmė ne statulėlėje

Susumavus viską, vaizdas atrodo absurdžiai: blizgantis riteris, vertas 700 dolerių, bet teisiškai įvertintas vienu doleriu, 57 milijonų ceremonija, studijų biudžetai šimtais milijonų. Kur logika?

Logika paprasta: „Oskaras” ne apie metalą ir paauksavimą. Tai bilietas į kitą pasaulį. Filmas, laimėjęs statulėlę, kasose uždirba nepalyginamai daugiau. Aktorius, tapęs laureatu, šauna į kainų viršūnę. Studija su „Oskaru” lentynoje parduoda būsimus projektus greičiau ir brangiau.

Pats savaime šis riteris yra tik alavo gabalas su aukso danga. Bet kaip simbolis — tai raktas į milijonus. Už tokį raktą žmonės pasiruošę mokėti 1,5 milijono aukcione ir bylinėtis metų metus.

Poryt, kai dar vienas laimingasis mosuos statulėle nuo scenos, aš vėl įjungsiu savo vidinį buhalterį. Bet šįkart, ko gero, tiesiog pasidžiaugsiu už juos. Jie to nusipelnė. Net jei jų riteris kainuoja kaip dulkių siurblys.

* Pastaba: Perskaičiavimas į litus yra apytikslis ir atliktas pagal 2026 m. kovo 13 d. kursą: 1 USD = 3.69 Lt. Faktiniai kursai gali skirtis. Norėdami atlikti skaičiavimus realiu laiku, naudokite valiutų keitiklį.