Z karta aplenkė tūkstantmečius pagal apsilankymus kino teatruose – švieži duomenys iš JAV

Prisimenate laikus, kai ėjimas į kiną buvo įvykis? Bilietus pirkdavome iš anksto, stovėdavome eilėje spragėsių, o paskui tris dienas darbe aptarinėdavome filmą. Šiandien viskas kitaip. Srautinio transliavimo platformos (streamingas) spaudžia tradicinius kino teatrus, bilietų kainos kanda, o žmonės turi vis mažiau laiko. Tačiau, kaip paaiškėja, ne visiems.

Neseniai atliktas Amerikos kompanijos „Fandango“ tyrimas nusprendė pažiūrėti, kas šiandien iš viso eina į kiną ir kodėl. Jie apklausė 7000 suaugusių amerikiečių. Daugiau nei penki tūkstančiai prisipažino esą kino mėgėjai – tai yra, per pastaruosius metus kine apsilankė bent kartą. Ir rezultatai nustebino net rinkodaros specialistus. Lietuvos kino teatrams, kurie po pandemijos atsigauna lėtai, šie duomenys padeda suprasti, kad jaunimas – didžiausia viltis išlikti.

Paaiškėjo, kad Z karta (Zoomeriai) šiandien ne tik eina į kiną – jie tai daro dažniau nei bet kas kitas ir išleidžia daugiausiai pinigų. Be to, jų priežastys visiškai skiriasi nuo jų vyresnių brolių ir seserų iš tūkstantmečių kartos. Pažiūrėkime į skaičius.

Kiek kartų kiekviena karta buvo kine per pastaruosius metus

Štai skaičiai. 87% Z kartos per pastaruosius 12 mėnesių kino teatre pažiūrėjo bent vieną filmą. Tūkstantmečių – 82%. X kartos – 70%. Kūdikių bumo kartos (boomerių) – 58%. Atotrūkis tarp Zoomerių ir boomerių – beveik 30 procentinių punktų. Tai, tiesą sakant, didžiulis skirtumas.

Apsilankymų dažnumas atrodo panašiai. Vidutiniškai Z karta ir tūkstantmečiai į kiną išsiruošia apie septynis kartus per metus. X karta – 6,1 karto. Boomeriai – 5,7 karto. Atrodo, kad skirtumas nežymus. Tačiau kino teatrų tinklams kiekvienas papildomas apsilankymas vienam žmogui reiškia milijonus dolerių kasos pajamų. Tyrimo detales skelbia Variety.

Kodėl jie ten eina – ir čia keliai išsiskiria

Įdomiausia prasidėjo, kai respondentų paklausė apie motyvaciją. Tūkstantmečiai, tyrimo duomenimis, ėjimą į kiną suvokia kaip būdą pabėgti nuo kasdienės rutinos. Ir tai labai panašu į tiesą. Būsto paskola, darbas, vaikai, nesibaigiantis darbų sąrašas – seansas tamsioje salėje tampa maža terapija.

O štai Z karta į tai žiūri kitaip. Jiems kinas – pirmiausia socialinis aktyvumas. Susitikti su draugais, išeiti iš namų (taip, jie irgi pavargsta nuo ekranų), aptarti filmą iškart po seanso, o ne susirašinėjant po dviejų dienų. Tarp Z kartos pagrindinėmis priežastimis taip pat buvo įvardytas platus filmų pasirinkimas ir paprastas noras išeiti iš keturių sienų.

O kaip su vyresne karta? X karta savo apsilankymų mažėjimą aiškina bilietų kainomis, įdomių premjerų trūkumu ir tuo, kad namuose per srautinio transliavimo platformas dabar kokybė beveik tokia pati kaip kino teatre. Tiesą sakant, jie daugeliu atžvilgių teisūs.

Kas trukdo visiems be išimties

Nepaisant amžiaus ir motyvacijos skirtumų, problemos visiems tos pačios. Žmonės skundžiasi trimis dalykais. Pirma – sunku derinti tvarkaraštį su šeima ar draugais. Antra – laisvo laiko trūkumas. Trečia – rasti priimtinos kainos bilietus darosi vis sunkiau.

Ir čia yra nerimą keliantis ženklas visai pramonei. Dabartinis kino teatrų lankomumas vis dar 20% mažesnis nei priešpandeminiu 2019 metų lygiu. Viena pagrindinių priežasčių – sumažėjo naujų filmų premjerų. Holivudas vis dar neatsigavo po scenaristų ir aktorių streikų, o srautinio transliavimo platformos pasiėmė dalį premjerų.

Ką visa tai reiškia: mano trumpa analizė

Jei atmesime skaičius ir pažiūrėsime į bendrą vaizdą, išvada gana paprasta. Šiandien kino teatrai laikosi ant dviejų ramsčių. Pirmas – Z karta, kuri eina dėl kompanijos ir aštrių pojūčių. Antras – tūkstantmečiai, kurie eina pailsėti nuo realybės. Abi grupės kol kas gelbsti kino verslą nuo visiško kolapso.

Tačiau yra ir sisteminė problema. X karta ir boomeriai palaipsniui atkrenta. Ir jei jų nepavyks sugrąžinti – o sugrąžinti juos galima tik kainomis ir kokybišku turiniu, – kino teatrai rizikuoja virsti grynai jaunimo tusovkomis. Tai nėra nei blogai, nei gerai. Tai tiesiog kitoks verslas.

Asmeniškai aš, žiūrėdamas į šiuos skaičius, jaučiu lengvą optimizmą. Taip, lankomumas mažesnis nei prieš COVID-19. Bet tai, kad jaunimas vis dar išsiruošia iš namų ir moka už bilietus, – geras ženklas. Vadinasi, kinas kaip patirtis dar nėra miręs. Tiesiog pasikeitė. Kaip ir viskas aplinkui.